JAUTRUMAS GARSAMS ir CALMER: FREDO ISTORIJA
Gegužės 18d. 2021
Fredas pasidalino istorija, kaip jam padėjo „Calmer“. Jis pasidalijo savo gyvenimo patirtimi ir aprašė kai kuriuos skirtingus savo jautrumus.
Manome, kad Fredo tinklaraštis yra nuostabus skaitinys, kuris padės visiems, norintiems daugiau sužinoti apie autizmą ir įvairius žmonių patiriamus jautrumus.
Ačiū tau, Fredai.
Fredo Istorija
Sveiki, domiuosi fotografija ir grojimu pianinu. Taip pat mėgstu pasivaikščiojimus su savo mylimąja.
Oficialios diagnozės dar nesulaukiau, tačiau jau šiek tiek daugiau nei metus bandau gauti siuntimus į specializuotas tarnybas. Neseniai gavau siuntimą, dabar laukiu kontakto iš specializuotos tarnybos dėl tolesnių veiksmų. Tačiau apie tai, kad priklausau spektrui, suvokiu jau maždaug prieš ketverius su puse metų; iki pastarųjų poros metų dėl to nesijaučiau itin susirūpinęs. Nusprendžiau kreiptis dėl diagnozės, kai pradėjau susidurti su sunkumais ir problemomis, su kuriais susidūriau ir kurių negalėjau išspręsti dėl to, kad esu autistas (pavyzdžiui, pradėjau patirti dažnus autistinius iškritimus), ir reaguodamas į teigiamą patirtį iš renginių, vykusių per neurodiversiteto supratimo savaitę.
Nemaniau, kad garsai man kelia ypatingą stresą, ir nesuvokiau, kokį poveikį jie daro (manau, kad tiesiog dariau prielaidą, jog taip yra visiems). Tik pamatęs „Flare Calmer“ reklamą socialiniame tinkle „Facebook“, pradėjau apie tai galvoti. Po to tapo gana akivaizdu, kad esu jautrus garsams, kai pradėjau atkreipti dėmesį į garsus, kurie buvo skausmingi ir kurių mano partnerė net nepastebėdavo, kol apie juos neužsimindavau. Manau, kad ši reklama padidino mano sąmoningumą ir leido man įvertinti, kad turiu šią problemą.
Buvimas autistišku
Sunku apibūdinti, kad esu autistas, nes tai yra kažkas, ką visada turėjau, ir niekada nepatyriau, kad viskas būtų kitaip. Kai kurie dalykai man tikrai gerai sekasi, o su kitais dalykais susiduriu daug sunkiau (palyginti su dauguma žmonių), taip pat kai kurie pojūčiai man kelia daug didesnį stresą nei kitiems.
Skirtingai nei kai kurių kitų mažumų grupių ar negalių atveju, autizmas nėra kažkas, ką galima pamatyti. Tai gali būti gerai, nes galiu rinktis, ar pasakoti apie tai kitiems, ar nešioti saulėgrąžų raištį (paslėptos negalios simbolis), kai man patinka. Kitais atvejais tai reiškia, kad žmonės daro prielaidas, jog esu visiškai normalus ir viską gebantis, ir tai gali kelti iššūkių.
Svarbu tai, kad autizmas reiškia, jog informaciją apdoroju kitaip nei kiti žmonės. Tai reiškia, kad galiu lengvai nepastebėti socialinių ženklų, kad mano kalba dažnai būna labai tiesmuka (gali būti labai apmaudu, kai žmonės bando mane suprasti tarp eilučių, nes esu linkęs sakyti viską taip, kaip yra) ir galiu reaguoti į situacijas kitaip nei dauguma kitų žmonių. Dėl to gali būti gėda ir apmaudu, nes kartais galiu būti nesuprastas, įžeistas ar atrodyti nemandagus, nors to ir nesiekiama. Tai gali apsunkinti visų lygių socialines situacijas ir reiškia, kad negaliu suprasti, kodėl žmonės galvoja ar elgiasi tam tikru būdu.
Autistai dažnai apibūdinami kaip labai priklausomi nuo taisyklių ir tvarkos; dėl šios priežasties mane gali neproporcingai nuliūdinti (palyginti su dauguma žmonių), kai kiti nesilaiko taisyklių arba kai žmonės nesilaiko to, ką sako ar žada. Tokie dalykai, kaip žmonių užblokavimas prekybos centre, man gali būti sunkūs, nes nesijaučiu turinti tokių socialinių įgūdžių, kad galėčiau mandagiai paklausti, ar galiu praeiti (galiu eiti turėdamas gerų ketinimų, bet kartais galiu pasirodyti kaip niekšelis, net jei to nenoriu). Man reikia sėdėti toje pačioje vietoje prie virtuvės stalo ir nemėgstu, kai spintelių durys yra beveik uždarytos (vaikystėje vaikščiojau po tėvų virtuvę ir uždarinėjau visas duris). Atrodo, kad neįprastu metu jaučiu priverstinį poreikį nusiprausti po dušu arba išsivalyti dantis prieš darant ką nors kita (yra buvę, kad nusiprausdavau po dušu apie vidurnaktį arba išsivalydavau dantis vidury dienos, nes kitaip negalėdavau miegoti arba dirbti) – tai susiję su jautrumu pojūčiams.
Tačiau, nepaisant visų iššūkių, nė už ką savęs nekeisčiau. Dėl to labai gerai dirbu savo darbą (esu mokslininkas) ir galiu daryti daug dalykų, kurių kiti žmonės nesugebėtų ar net negalvotų apie juos pagalvoti. Mano partnerė mane labai palaiko, ir mes naudojamės vienas kito stipriosiomis pusėmis (ji gana gerai moka kalbėti ir derėtis, todėl aš tai palieku jai; man labai gerai sekasi prognozuoti ir skaičiuoti, pavyzdžiui, finansus, namo planus, todėl ji tai palieka man ir t. t.). Turiu puikių (nors ir mažiau nei dauguma) draugų, kurie vertina mane tokį, koks esu ir daugeliui iš jų niekada nesakiau ir nejaučiau poreikio sakyti apie tai, kad esu autistas, nes tai neturėjo reikšmės ir nebuvo problema.
Jautrumas garsams
Jautri klausa gali turėti didelės įtakos kasdieniam gyvenimui. Prieš suprasdami, kad esu jautrus garsui, mes su partnere paprastai eidavome į restoranus tik darbo dienomis, kai ten būdavo tyliau ir mažiau žmonių. Įsigydami namą, persikėlėme iš miesto į ramų kaimą.
Ypač didelį stresą man gali kelti girgždantys ir aukšto dažnio garsai. Akivaizdžiausi ir blogiausi atvejai gali būti stalo įrankių braižymas lėkštėje (arba tiesiog skimbčiojimas), cypiantys automobilio stabdžiai ir pan. Nuo tada, kai pradėjau nešioti Flare Calmer, tapo labai akivaizdu, kokie įvairūs garsai gali kelti stresą (šuns lojimas, vaikai, bildesys, šiukšliadėžės su ratukais traukimas ir barškėjimas, vartų trinktelėjimas ir t. t.), nes juos girdėdamas jaučiuosi kitaip – nebestresuojantis.
Dabar man labai akivaizdu, kad esu jautrus pojūčiams.
Kaip jau minėjau anksčiau, jaučiu priverstinį poreikį praustis po dušu ar valytis dantis, taip pat labai nemėgstu, kai mano rankos būna šlapios, purvinos ir lipnios (pavyzdžiui, valgant maistą be stalo įrankių), o visa tai susiję su lytėjimo procesu (nešvaros pojūtis, dantų prisilietimas prie liežuvio ir t. t.). Aukščiau aprašiau keletą garsų, kurie taip pat gali sukelti stresą, bet kaip papildomą pavyzdį galiu pateikti tai, kad automobilyje visada klausau radiją tyliau nei visi kiti mano pažįstami. Labai nemėgstu cigarečių dūmų kvapo ir galiu lengvai užuosti, jei kas nors rūko, kartais net už 15-20 metrų nuo manęs (priklausomai nuo vėjo krypties ir greičio) – tai gali būti labai nemalonu, kai būnant parke reikia persėsti, jei kas nors sėdi netoliese ir užsidega, arba gali būti nepatogu restorane, jei reikia paprašyti perkelti staliukus (norėčiau, kad lauke būtų nerūkymo vietos, o dar geriau, kad lauko erdvėse būtų tam skirtos kapsulės, kaip oro uoste). Esant tamsesniam orui, esu linkęs nešioti akinius nuo saulės nei dauguma kitų (jautrumas šviesai). Dėl kažkokių priežasčių turiu labai specifinių skonio pomėgių ir (arba) antipatijų; pavyzdžiui, man patinka apelsinų skonio dalykai (t. y. dirbtiniai aromatizatoriai), bet labai nemėgstu apelsinų ir apelsinų sulčių skonio (taip, jie labai labai labai skiriasi, ir dauguma žmonių mano, kad aš juos užgaulioju, kai jiems tai sakau).
Kiek rodo neuromokslas, turiu tokius pačius receptorius ir pojūčių aptikimo būdus kaip ir visi kiti. Būdamas autistas, aš juos apdoroju kitaip – tai reiškia, kad man daug kas kelia stresą, vargina ir (arba) blaško dėmesį, o daugelis kitų to nepastebėtų.
Calmer
Tiesą sakant, nemaniau, kad esu ypač jautrus garsui (kaip aprašyta anksčiau), ir nemaniau, kad „Calmer“ turės didelės įtakos mano gyvenimui. Turėjau ypač įtemptą dieną, kai per 5 minutes pasivaikščiojimo išgirdau kelis stresą keliančius garsus (girgždančias ekskavatoriaus vėžes, šalia manęs lojantį šunį, vartelių trinktelėjimą ir tolumoje girdimą sireną) ir supratau, kad garsas gali kelti stresą, todėl verta pabandyti (vis dar skeptiškai netikėjau, kad tai labai pakeis situaciją).
Pirmiausia nusipirkau „Calmer“, ir per kelias valandas tapo akivaizdu, kad jie daro didžiulį poveikį. Produkto pavadinimas Calmer yra labai tikslus, nes jis daro tai, kas parašyta ant pakuotės. Buvome nuėję į parduotuvę, kurioje buvo garsus garsiakalbis, kuris labai garsiai pypsėdavo, pranešdamas apie pranešimą (ir darbuotojai, kurie, atrodo, pamiršdavo, ką turi sakyti per garsiakalbį, todėl jis tiesiog garsiai pypsėdavo). Dėvėdamas „Calmer“ pastebėjau garsą, bet nesijaučiau įsitempęs. Kitoje parduotuvės dalyje pasigirdo garsinis signalas (tarsi atidaryto šaldiklio durys), kurį vėlgi pastebėjau, bet jis man nesukėlė streso. Kol neatkreipiau dėmesio į signalizaciją, mano partnerė net nesuprato, kad ji suveikė.
Vėliau tą pačią dieną per vakarienę mano partnerė testavo „Calmer“ ir nutarė tyčia trinktelėti stalo įrankiais. Girdėjau garsą, bet jis nebekėlė man skausmo ar nerimo. Po kelių kartų pajuokavau, kad viską girdžiu, ir jog akivaizdu, jog ji tai daro tyčia, bet man tai nerūpi, nes neskauda (labai skiriasi nuo ankstesnių pojūčių).
Darbe mūsų kabinete yra oro ventiliacijos anga, kuri skleidžia siaubingą dūzgimą (turėčiau pridurti, kad beveik visi kiti kabinete jo negirdi). Kartais jis labai blaško mano dėmesį, todėl prie darbo stalo nešiojuosi ausines ir klausausi muzikos, kad jį užgožčiau. Naudojant „Calmer“, dabar tai vos pastebimas garsas ir man nebereikia visada klausytis muzikos, kai dirbu prie darbo stalo.
Su Calmer jaučiuosi taip, lyg galėčiau daryti ar patirti dalykus, kurie anksčiau man atrodė neįmanomi arba labai sudėtingi (iki tokio lygio, kad net nebandžiau). Palyginčiau tai su akiniais trumparegiams ar toliaregiams, su ramentais amputuotam žmogui ar klausos aparatais iš dalies kurčiam žmogui. Tai prietaisas, padedantis man atlikti tai, kas laikoma įprastomis užduotimis, arba gyventi įprastesnį gyvenimą nei anksčiau.
Trumpai tariant, nuo tada, kai nešioju „Calmer“, jaučiuosi ir esu ramesnis, nebėra autizmo priepuolių, namuose kūno kalba ir elgesys yra ramesni (tai pastebėjo mano partnerė), o kasdienė veikla ir darbas teikia daug didesnį malonumą.
Po to taip pat perskaičiau apie „Calmer Night“ ir nusprendžiau juos išbandyti. Jie patogesni, geriau įvertinti ir pastebėjau, kad mano miego kokybė gerokai pagerėjo. Man patinka idėja nešiotis juos su savimi raktų pakabutyje, o jei situacija labai įtempta (sukelianti daug streso), malonu žinoti, kad galiu padidinti dozę (taip sakant), ir turėti atsarginį rinkinį, jei (dėl kokių nors priežasčių) vieną iš jų pamesiu (su „Calmer“ bėgiojau ir jie dar neiškrito, bet suprantu, kad kada nors galiu juos pamesti).
Taip pat manau, kad verta paminėti, jog labai vertinu santykinai nedidelę „Calmer“ kainą, tai, kad jie yra gana diskretiški (man asmeniškai socialinės situacijos yra iššūkis, o mano elgesys daugiausiai susijęs su bandymu pritapti, todėl viskas, kas verčia mane išsiskirti, gali kelti nerimą), labai patogūs (galiu juos be problemų nešioti visą dieną). Manau, kad būtų puiku, jei pasaulis pasikeistų taip, kad visi galėtų pritapti ir būti visuomenės dalimi tokie, kokie jie yra, bet kol tai neįvyko, man labai palengvėja, kai žinau, kad turiu kažką, kas man šiek tiek palengvina sąlygas.
